Valentinas Varnas gerai žinomas kauniečiams kaip akvarelės meistras. Autorius yra sudalyvavęs ne viename Lietuvos ir tarptautiniame plenere kaip akvarelininkas (Kaune vykstanti tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“, akvarelės bienalė Polocke, paroda Minske), įstojęs į Lietuvos dailininkų sąjungos akvarelininkų sekciją 1999 metais. Kaip pats dailininkas pasakoja: „viskas prasidėjo nuo akvarelės. Studijavau Juozo Naujalio meno mokykloje, dailės skyriuje ir turėjau puikius akvarelės mokytojus: Česlovą Kontrimą ir Algirdą Lukštą. Akvarelė mane labai sužavėjo“.
Tačiau Valentinas visada pasvajodavo tapyti aliejiniais. Apie 2006 metus Zalensų sodyboje vykusiame plenere akvarelininką V. Varną kolega Marius Danys paskatino tapyti aliejiniais dažais ant drobės. Nuo to karto į plenerus V. Varnas pradėjo imtis ne tik popieriaus akvarelei, bet ir drobės ir aliejinių dažų. Po kurio laiko autorius (priklausomai nuo plenero pobūdžio, temos, rekomenduojamos technikos ir pan.) jau pasirinkdavo, su kuria technika (akvarele ar aliejiniais) imsis savo mėgstamo peizažo žanro.
Ilgainiui dailininkas dažniau pradėjo vykti į tapybos plenerus (dalyvavo pvz.: Birštono kultūros centro organizuojamame tapybos ir skulptūros plenere, tarptautiniame Šalčininkų „Rytų tapybos siena“ plenere, Rumšiškių plenere ir kt.). Taip gimė nemažai tapybos darbų, kurių pavadinimai dažnai nurodo tapymo vietą, ar net laiką: „Birštono parkas“, „Purienos“, „Rumšiškėse prie marių“, „Pavasaris“, „Senosios Zubiškės“, „Valakajai“ arba būna gana abstraktūs, kaip ir pačių dabų atlikimas: „Tekėjimas“, „Atspindžiai“. Pavadinimai, anot autoriaus, nėra tokie svarbūs, jie gal reikšti kažkokią užuominą ar konkretybę, bet daugiausia dėmesio skiriama spalvai ir jų deriniams. Pagal nuotaiką, motyvą ar pamatytų vaizdų sintezę renkama spalvų paletė, kuriami ryškūs kontrastai, ar švelnūs deriniai, giedri pasteliniai atspalviai, o kartais net akvarelę primenantys, specialiai susiliejantys ir išsiliejantys šviesūs dideli plotai.
Akvarelės įtaka pasireiškia net tapymo būdui, Valentinas dažnai spontaniškai ir greitai užbaigia tapymo procesą, nors aliejinių dažų tapymo greitumas yra sąlyginis palyginus su akvarelės, vis tik ne daug darbų yra nepabaigtų, paliktų kitiems metams. Toks greitas ir vienu metu viską apmetantis, spontaniškas būdas tinkamiausias pleneriniams darbams. Nors plenero metu tapymo procesas kitoks nei studijoje, yra daug darbų, tapomų ir žiemos periodu, mieste. Tie darbai, kaip teigia, autorius, jau daugiau surežisuoti, sugalvoti „iš galvos“. O pleneriniai – tai nuolatinio fiksavimo ir aplinkos matymo perfrazavimas; gamtos motyvai (upelio tekėjimas, medžių išsidėstymas, pieva, nendrės ar purienos) patys „peršasi“ į akis ir į atmintį. Dailininkas stengiasi pamatytus įdomius vaizdus išsaugoti, jeigu ne iškarto, tai vėliau juos įjungti į savo kūrinį, tam padeda daugybė pieštų anglimi, pieštuku ar su spalva teptų etiudų. Nors tarp Varno paveikslų, vaizduojančių peizažus daug konkretybių (nesunkiai galima atsekti sodybos, miško ar vandens augalų rūšį), tačiau kartais peizažo vaizdai abstraktėja ir spalviniai deriniai atrodo svarbesni už pavidalus ir perspektyvinį gylį. Autorius ir pats prisipažįsta, kad kartais niekur neina, net plenero metu tapo viduje, o ant drobė susidėlioja daugybės vaizdų sintezė.
V. Varnas tapybą aliejiniais pamėgo ir dėl jos daugiasluoksniškumo, ir dėl to, kad ilgiau dirbant, galima susigyventi, įsigilinti į darbą. Kai kalbėjomės apie šią parodą, jos pavadinimą, pirmiausia buvo pasakytas žodis – „sugrįžimai“. Ir tik vėliau tapytojas pasitaisė, patikslino, kad vis tik parodos pavadinimas yra „Stebėjimai“. „Stebėjimai“ yra tarsi aiškus ir trumpas autoriaus credo, jo būdas, jo plenerinis gyvenimas. Tačiau ir tie „sugrįžimai“ galėtų būti nuoroda mums, žiūrovams, kaip svarbu įsigilinti į tapybą, į, atrodo, paprastą žanrą, peizažą. Kaip svarbu, atrasti jame tokį motyvą, kad norėtųsi dar kartą sugrįžti prie nutapyto vaizdo, ir pamatyti tą dailininko viziją, kurią jis suteikė paveikslui.
Kuratorius Arvydas Martinaitis
