Apie parodą „Dichotomija“
Šiandienos pasaulyje primiršta klasikų mintis, kad grožis išgelbės pasaulį. O kas yra
tas tikras grožis? Paklausite. Grožis – tai neatrasta šalis, kurios vis ieškai. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais, meninėje fotografijoje – įamžintais kadrais. Visi pripažins, kad grožio tema – sena kaip pasaulis. Grožis gimsta, gyvena ir miršta. Bet didysis grožis – amžinas.
Ar šiandien dar gali patraukti nuogo žmogaus nuotraukos? Kad ir tokio tobulo kaip moteris. Atrodo, viskas išfotografuota, matyta, rodyta. Atrodo, jokių atradimų šiame lauke nebepadarysi. Bet Alvydas Šalkauskas ryžtasi. Jauti, autorius žino, kad pasiseks. Kitaip to nedarytų.
Menininkas pristato parodą, sudarytą iš dviejų skirtingų dalių: aktų ir miksų. Be to, pirmoji dalis – juodai balta, antroji – spalvota ir kupina fantazijų. Tai atspindi ir pavadinimas „Dichotomija“ – realybė ir vizijos.
Žodis „dichotomija“ gan paslaptingas. Ilgokas žodis, tarsi ilgesingas idealizuotas pakvietimas grožiui. Jei „dichotomija“ būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Pas Alvydą Šalkauską jis arčiau alfos.
Parodyti negrožį nėra sunku, tačiau parodyti grožį yra daug sunkiau. Koks yra grožio idealas? Pastangos, kurias dedame siekdami „idealo“ yra, žinoma, santykinės, nes grožio standartai taip pat yra kintantys. Grožis ramina. Graži moteris patogiai jaučiasi savo moteriškame grožyje. Su ja gera. Jūs atsipalaiduojate ir dar kartą patikite, kad viskas bus gerai. O neramios širdies moteris priekaištauja pasauliui. V. Šekspyras sakė, kad tokia moteris – kaip sudarkytas fontanas – purvinas, liguistas, drumzlėtas, netekęs grožio. Pro tokias moteris parodos autorius praeina ir kiekvienoje ieško tik grožio.
Dar girdėjau taiklų posakį: „Grožis kviečia.“ Ką reiškia pamatyti gražų vaizdinį? Jis jus apžavi. Norite žiūrėti ir žiūrėti. Grožis guodžia. Jame yra kažkas giliai gydančio. Kai žmogus apimtas praradimo skausmo, tik grožio dovana kalba pakankamai arba teisingai.
Kai kurios fotomenininko moterys tarsi išplaukia iš sapnų. Regi, kad kitas autorius tokios moters nesusapnuotų, nes dviem sapnuoti tą pačią moterį matematiškai neįmanoma. Ji kito nuotraukose atrodys kitaip. Ir dar. Alvydo Šalkausko moterys paskendusios laukime. Bet laukime ir paslėpta ta magiška nuotaika. Net negausūs nuotraukose regimi daiktai tampa istorinės atminties nešėjai.
Paroda tarsi nukelia į meilės šventojo Valentino laikus, kai šv. Valentinas kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs meilės žodžius, siųsdavo liūdinčioms moterims, o balti balandžiai juos joms nunešdavo.
Ričardas Jakutis
Publicistas, Šiaulių „Laiptų“ galerijos renginių organizatorius
ALVYDAS ŠALKAUSKAS – Šiauliai
foto: Vilmanto Dambrausko
Alvydas Šalkauskas gimė 1958 m. Molėtų mieste. Baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą.
1976 – 1979 metais mokėsi ir dirbo Kauno Antano Sniečkaus institute.
1979 metais persikėlė gyventi į Šiaulius.
1985 m. baigė Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto (dabar Šiaulių Universitetas) Dailės fakultetą. Po baigimo dirbo tame pačiame institute.
Nuo 2004 m. dirba Šiaulių dailės mokykloje. Veda fotografijos užsiėmimus III ir IV kursų mokiniams.
Nuo 2013 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Suteiktas meno kūrėjo statusas.
Surengtos dvi autorinės odos plastikos darbų parodos ir 16 autorinių fotografijų parodų.
Dalyvauja tarptautinėse parodose ir pleneruose.
Alvydo Šalkausko darbai yra publikuoti knygose: ,,Šiauliai: kūrėjai. Ketvirtas išmatavimas“, ,,Kelmės krašto paveldas dailininkų kūryboje“.
Alvydo Šalkausko septynių mokinių fotografijos darbai publikuoti knygoje ,,Kūrybinė fotografija Portreto raida Autorių teisės”.
Keletas frazių iš Ričardo Jakučio, publicisto, Šiaulių galerijos „Laiptai“ renginių organizatoriaus pasisakymų apie Alvydo kūrybos parodas:
„Alvydas Šalkauskas – šiaulietis menininkas, nuo 1986 m. pristatantis savo grafikos ir odos plastikos darbus, o nuo 2006 m. parodose dalyvauja su fotografijos darbais. Šio fotomenininko kūrybinis kelias – tai įvairiausi ieškojimai ir atradimai, tačiau kritikai jį laiko tradiciniu fotografu, palydinčiu ateinančias ir praeinančias madas, bet kartu kuriančiu šiuolaikiškai, dinamiškai, pozityviai, priimančiu visus šio laikmečio iššūkius.“;
„… kiekvieną fotografiją būtų galima pavadinti maža novele ar muzikiniu opusu – iš atskirų dalių sukomponuotu vienu vaizdu. Koncepcijos ir estetikos ieškantis žvilgsnis tikrai nepraslys pro šiuos kūrinius. Fotomenininko kūriniai atsiduria tarp pasaulio realumo ir virtualumo, tarp praeito, esamo ir būsimo laiko. Alvydo Šalkausko fotografija vertinga dvasiniu požiūriu, reikalaujanti supratimo, stebinanti, išsiskirianti šiandieninės atskirties pasaulyje“;
„Stebėdamas fotomenininko Alvydo Šalkausko nuotraukas tampi ne tik žiūrovu, bet ir dalyviu. Būtent dalyviu, nes nuotraukos įtraukia į save bei palaiko stebėtojo dvasią. Tiesa, dar yra moterys mūzos. Bet kas be jų. Menininkas negali jų nepastebėti ir atveria moters pasaulį – sudėtingą, paslaptingą ir rimtą. Tai meilės ir grožio prisilietimas.
Garsusis fotografas Janas Bulhakas visus ragino fotografuoti širdimi. Nedvejodamas sakyčiau, jog Alvydas toks „širdies“ fotografas. Jo fotografijos artėja prie tapybos, kur pasitelkus formą, apšvietimą, pustonių gausą kuriama nuotaika, įgaunanti net maginę bei mistinę prasmes, kai pajunti vėjo dvelksmą, judesį, linijų sąstingius, netikėtus saulės atšvaitus.“
