Pavadinimą „Arba-arba“ – pasiskolinau iš garsaus praėjusio šimtmečio danų filosofo S. Kjirkegoro (S. Kierkegaard). Šią alternatyvą „arba-arba“ danų filosofas apmąstė ir aprašė kaip universalią žmogaus laisvės situaciją ir sykiu laisvės būseną. Pasak Kjirkegoro, laisvę žmogus patiria pasirinkimo („arba-arba“) situacijoje, kada prieš jo akis veriasi nevaržomo apsisprendimo galimybė, savęs projektavimo perspektyva, o taip pat ir laisvo rinkimosi alternatyvos. „Arba-arba“ kone tobulai nusako žmogui prigimties sąlygotą dvilypumą, buvimo pasaulyje nuolatinį prieštaringumą.
Laisvas žmogus privalo sąmoningai suvokti savo ir pasaulio laikinumą. Nenukrypti nuo to, ko siekia, ir gyventi, suvokiant atsakomybę už savo veiksmus, visa savo esybe gyventi dabartimi, ir daryti geriausia, tai ką gali tą akimirką. Kūryba man – laisvė, kuri yra neatsiejama nuo žmogaus vidinio poreikio išlikti pačiu savimi. Tapatumas yra įsitikinimai, kuriais mes apibūdiname savo asmenybę, pabrėžiame, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo esame unikalūs. Kūryboje svarbu tik tai, kaip mes ją atpažinsime ir interpretuosime. Raktas į kūrybingumą – tai noras kažką bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti, kas bus.
…Minties kvėpavimas. Diana Rudokienė tapo dangaus ar dangų primenantį sudeginto puslapio foną. Tokioje besvorėje erdvėje neretai sutiksime damas, savo atvirais žvilgsniais kiaurai veriančias žiūrovą. Žvelk į spalvas, žiūrove, į veikėjų akis ir bandyk atspėti, kas ten sielose dedasi. O gal tiesiog pasinaudodamas paveikslu, drobe, projektuok į ją savo mintis – pasinaudok paveikslu kaip atspirties tašku savoms mintims, vizijoms, pasinaudok kaip vidinio pasaulio veidrodžiu. Taigi, malonu, kai nebrukama. Smagu, kai kūrinys yra atviras – išbaigtas, bet nedusinantis keturiomis ne fizinėmis, bet idėjinėmis sienomis. Ir tas minties kvėpavimas, man rodos, atsiranda būtent iš pirmenybės vaizdui. (…)
Dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė, „Dailėraštis“, 2018-10-31